Viskas po lygiai, išskyrus meilę

Taip liepia pranašas Muhamedas 

Leonidas SIUKIJAINENAS Juridinių mokslų daktaras

          Ar daugelis iš mūsų įsivaizduoja, ką musulmonams reiškia vedybos ir šeima? Aš ne kartą įsitikinau, kad daugeliui nenusimanančių – tai kažkas keisto, kas vadinama “daugpatystė” (kartais haremas), kur griežtai nustatyti veikiančių personažų vaidmenys. Vyras – savim patenkintas gašlūnas, kaprizingas despotas, besitvarkantis su žmonomis kaip su savo nuosavybe, skirta tenkinti jo užgaidoms. Žmona – nenusiimanti čadros užguita atsiskyrėlė, vyro stumdoma, ištekinta už jo prievarta ir neturinti jokių teisių. Jokios meilės (išskyrus žmoną – favoritę), moteriškos savigarbos nėra.

          Taip, tokį vaizdą galima pastebėti musulmonų gyvenime. Tačiau ar tik pas juos? Nejaugi tokie gyvenimo vaizdai nepastebimi kitose religinėse bei kultūrinėse sferose? Tai visai ne Islamo pasekmė. Patikimesni šaltiniai nei atsitiktiniai pastebėjimai bei pramoginė literatūra sako, jog tikras Islamo požiūris į vestuves ir šeimą stipriai skiriasi nuo tokio bendro vaizdo. Mes paliesime tik kai kurias šios didelės problemos puses, žinodami, kad sutuoktinių tarpusavio santykių etika Islame neįprasta europiečiui ir stebina mus savo prieštaringumais. Čia papročių griežtumas derinasi su tradicija atvirai svarstyti sutuoktinių gyvenimo detales, net ir tokias, kurias liesti nepatogu netgi mūsų visa leidžiančioje visuomenėje.

          Pirmiausiai pakalbėsim apie tai, kaip moteris išsirenka savo gyvenimo partnerį. Priešingai įprastam supratimui, musulmonės negalima ištekinti prieš jos norą. Tiesa, kaip taisyklė, santuokai reikalingas jos globėjo sutikimas. Tačiau, jeigu jis prieštarauja neturėdamas svarių argumentų, sutikimą santuokai gali duoti teisėjas. Netgi priešingai, Islame yra įprasta būtent santuoka iš meilės.

          Dabar apie daugpatystę, apie kurią susidarė daug neigiamų išankstinių nusistatymų. Pavyzdžiui, tokie: daugpatystė egzistuoja įsiteikiant pasileidusiems ir gašliems musulmonams. Iš tikrųjų poligamija Islame turi visai kitą prasmę – duoti moterims daugiau galimybių turėti savo šeimą, gimdyti vaikus nuo teisėto vyro, būti materialiai ir socialiai labiau apsaugotoms. Iš Islamo pozicijų daugpatystė yra humaniška ir dorovinga, kadangi padeda išspręsti moterų vienišumo problemą, vaikų pamestinukų bei prostitucijos problemas. Neatsitiktinai šariatas griežtai smerkia ir baudžia svetimoteriavimą. Be to, daugeliu atvejų, poligamija galima tik žmonos sutikimu. Kaip taisyklė, vyro antroji santuoka duoda teisę pirmai žmonai reikalauti ir gauti ištuoką. O socialinė šios problemos pusė išaiškėja tuo, jog vyras privalo suteikti visoms savo žmonoms prideramas gyvenimo sąlygas, aprūpinti kiekvieną iš jų maistu, apranga bei gyvenamu būstu, o taip pat apsaugoti jų sveikatą. Suprantama, kad tai įvykdyti gali ne bet kas. Todėl poligaminės santuokos pas dabartinius musulmonus yra labai retos.

          Taip, Koranas leidžia musulmonams vienu metu turėti keturias žmonas. Tačiau šia teise jis gali pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu jis gali visoms savo žmonoms užtikrinti teisingas, geras ir vienodas gyvenimo sąlygas, būti visoms joms teisingas.

          Vienodas požiūris į žmonas Islame kartais įgauna keistas formas. Pavyzdžiui, vyras, turintis kelias žmonas, privalo pas kiekvieną iš jų praleisti iš eilės naktį ir sekančią po jos dieną. Eilė nustatoma pagal susitarimą arba pagal metamus burtus. Tačiau turinti teisę bendravimui su vyru žmona gali užleisti savo eilę kitai. Yra žinoma, kad tokias “dovanas” ne kartą yra gavusi mylima pranašo Muhamedo žmona Aiša.

          Nuspėjant daugelį dominantį klausimą, pasakysim: vienodas elgesys su žmonomis netaikomas sutuoktinių intymiems santykiams. Pranašas aiškino teisingumo ir vienodos elgsenos esmę savo žmonoms: “O Dieve, aš galiu su jumis dalintis tik tuo, ką aš turiu; nepriekaištaukite man dėl to, jei aš negaliu pasielgti atžvilgiu to, kas duota jums, bet ne man”. Musulmoniška tradicija šio posakio antrą dalį aiškina kaip nesugebėjimą padalinti tarp žmonų po lygiai savo širdį bei meilę.

          Visumoje Islamas žiūri į sutuoktinių intymųjį gyvenimą be šventeiviško ir neigiamo išankstinio nusistatymo, leisdamas abiem sutuoktiniams laisvą lytinį bendravimą. Pranašas įspėdavo: “Jei vyras pakvietė žmoną pas save į lovą, o ji atsisakė ateiti ir dėl to jis užpyko, tai dar iki ryto ją prakeiks angelai”. Tačiau ir žmona turi teisę pretenduoti į fizinius malonumus ir reikalauti to iš vyro; jei šis sąmoningai jos vengia. Kai kurie musulmonų juristai laiko, kad vyras privalo intymiai bendrauti su žmona ne rečiau, kaip kartą per keturis mėnesius. Priešingu atveju ji turi teisę skyryboms. Šariatas leidžia bet kokius seksualinio bei fizinio pasitenkinimo būdus dviese. Sutuoktiniams galima liesti vienas kitam bet kokias kūno vietas, žiūrėti į bet ką, sakyti bet kokius žodžius meilės žaidimų metu.

          Musulmonė – jokiu būdu nėra beteisė būtybė, kurios paskirtis tik patenkinti vyro kūniškus malonumus. Šariatas gerbia jos asmeninius norus, susijusius su vaikų gimdymu. Prie tokių priklauso ir toks leidžiamas nėštumo išvengimo būdas, kaip nutrauktas lytinis aktas. Čia įdomu, jog šariatas leidžia tai tik būtinai sutinkant žmonai, kadangi tik jai priklauso pastojimo teisė. Tarp kitko, mūsų laikais ši Islamo tradicija pasitarnauja pagrindžiant kontraceptinių priemonių naudojimą.

          Bet žinokim, kad žmona gali naudotis visomis savo teisėmis bei pretenduoti į išlaikymą ir vyro dėmesį tik tada, kai ji vykdo visas savo pareigas ir yra paklusni. Esant būtinumui vyras turi teisę ją pamokyti ir netgi bausti. Kaip poveikio priemonė užsispyrėlei gali būti taikomas intymių pareigų neatlikimas. “Ir palikite jas vienas guolyje”, - sakoma Korane. Tačiau pagrindine ir geriausia vyro savybe šariatas laiko ne griežtumą, bet gerumą ir dėmesį.

          Islamas reikalauja kantrumo ir atlaidumo žmonai. Muhamedas sakė: “Te nepatiria tikintysis nepalankumo tikinčiai, jei jam nepatinka kokia nors jos charakterio savybė, tačiau suteikia džiaugsmo kita”. Pagal šariatą vyras privalo rūpintis žmonos gera nuotaika, rodyti jai dėmesį ir džiuginti ją dovanomis. Tuo pačiu jam netinka pavyduliauti, įžeidinėti ją įtarinėjimais bei sekti kiekvieną jos žingsnį.

          Savo ruožtu, gera žmona yra ta, kuri gerbia savo vyrą, dalijasi jo džiaugsmais bei sielvartu. Pranašas prisipažindavo: “Jei aš galėčiau kam nors įsakyti nusilenkti ne tik prieš Allahą, tai įsakyčiau žmonai nusilenkti savo vyrui”. Bet kartu pranašas ištarė: “Žemiškas gyvenimas – pasimėgavimas, o pats maloniausias pasimėgavimas jame – dorovinga moteris”.

          Taigi Islamas mato šeimyninio gyvenimo idealą harmonijoje tarp sutuoktinių, besirūpinančių vienas kitu. Būtent tai turėjo mintyse Muhamedas, kai sakė: “Kiekvienas iš jūsų – ganytojas, atsakingas už savo ganomuosius; vyras savo namų gyventojų ganytojas, o žmona – savo vyro namų ir jo vaikų ganytoja”. Tačiau šariatas pataria slėpti nuo svetimų akių sutuoktinių tarpusavio santykių visumą. Ne veltui pranašas pranašavo: “Paskutinio Teismo dieną pačio nedoriausio vardas atiteks tam, kuriam žmona pasitikėdama atskleidė savo paslaptis, o jis po to pagarsino jas”.

          Matyt dėl šių Islamo tradicijų daugelis sutuoktinių tarpusavio santykių niuansų pasilieka pašaliniams paslaptimi, kurios iš šalies nepastebėsi. Tačiau… Jeigu vis tik pagausi kuklios musulmonės žvilgsnį, tai jame pavyks pamatyti pačias įvairiausias emocijas, tarp kurių rūpestis vaikais derinasi su jauduliu ir virpančiu, nekantriu laukimu: o gal būtent šiandien jos eilė sulaukti savo namuose vyro, kurį ji taip myli. Tačiau susirūpinimo apie duoną kasdieninę, gyvenamą būstą ir apsirengimą jos akyse neišvysite. Tai vyro rūpestis. O iš tikrųjų, tik vienam Allahui žinoma, kaip jie ten sutaria tarpusavyje. Visą teisybę mes vargu ar kada nors sužinosime. Juk musulmoniškoje šeimoje, pakartosim, sutuoktiniai moka slėpti vienas kito paslaptis.

                                                                                                                                      “Trud”